Denis Yarovoy

Denisas Jarovojus gimė 1921 m. balandžio 4 d. Italijos mieste Trieste. Vaikystę ir jaunystę jis praleido Italijoje. Nuo mažens išsiskyrė kaip vunderkindas – turėjo išskirtinių gabumų smuikui ir buvo laikomas būsimu virtuozu. Tačiau nelaimingas atsitikimas, kai žaisdamas tinklinį jis susilaužė abi rankas, nutraukė jo, kaip atlikėjo, karjerą.

Gyvendamas Bolonijoje, Deniso tėvas bendravo su žymiu italų meistru Džiuzepė Fiorini ir jo mokiniu Armando Monterumičiu. Jaunajam Denisui patiko lankytis Monterumičiaus dirbtuvėse – ten ir prasidėjo jo, kaip meistro, kelias.

Fiorini priklausė legendinei italų smuikininkystės tradicijai, kurios šaknys siekia Carlo Bergonzi – buvusį P. Guarneri (sūnaus A. Guarneri ir tėvo Giuseppe Guarneri del Gesù) mokinį, o vėliau vieną talentingiausių Antonio Stradivarijaus mokinių. Jo darbą tęsė sūnus Michele-Angelo Bergonzi, vėliau – Lorenzo Storioni, mokęsis pas pastarąjį, tada Francesco Pressenda, Antonio Rocca, o galiausiai – Rafaelis Fiorini, Džiuzepės Fiorini tėvas ir mokytojas.

Iš Fiorinio Denisas perėmė žinias apie senųjų meistrų darbo principus – XX a. jos jau buvo virtusios pusiau legendomis, kupinomis paslaptingų prasmių. Po karo Jarovojus nusprendė tęsti smuikų meistro kelią ir tapo akustikos meistru – smuikų ir kitų styginių instrumentų kūrėju. Norėdamas istorinę patirtį perkelti į mokslinę kalbą, įstojo į Maskvos valstybinio universiteto Fizikos fakultetą.

🎓 Išsilavinimas ir akustiniai tyrimai

Po traumos, nutraukusios jo kaip smuikininko karjerą ir atvykus į tarybų sąjungą Jarovojus studijavo fiziką Maskvos valstybiniame universitete. Jis siekė pritaikyti mokslinius metodus smuikų akustikai, vadovaudamas akustinei laboratorijai Maskvos konservatorijoje ir Maskvos smuikų gamybos studijai. Jo tikslas buvo atskleisti senųjų meistrų instrumentų paslaptis ir perkelti jas į šiuolaikinį kontekstą.

🧪 Inovacijos: „Visuotinis harmoninis derinimas“

Jarovojus sukūrė unikalią technologiją, vadinamą „visapusišku harmoniniu derinimu“. Ši metodika rėmėsi idėja, kad kiekvienas smuiko korpuso taškas turi būti suderintas su tam tikru garso dažniu, kad būtų pasiektas optimalus rezonansas. Tai reikalavo itin kruopštaus darbo – kiekvienas medienos centimetras turėjo būti apdorotas atsižvelgiant į storį, tankį ir dažnį. Šis metodas leido sukurti instrumentus, kurių garsas ir išvaizda prilygo senoviniams italų meistrų darbams.

👨‍🏫 Mokytojystė ir palikimas

Jarovojus buvo ne tik meistras, bet ir mokytojas. Tarp jo mokinių buvo tokie žinomi meistrai kaip Vladimiras Kalašnikovas, Michailas Alšuleris ir lietuvis Saulius Urbietis. Kalašnikovas prisimena, kad Jarovojus pabrėždavo tradicinių rankų darbo technikų svarbą prieš pereinant prie modernių įrankių naudojimo. Jis mokė, kad tik išmokęs senųjų meistrų metodus, gali pradėti eksperimentuoti su naujovėmis.

🌍 Tarptautinis pripažinimas ir iššūkiai

1989 m. Jarovojus lankėsi Oksfordšyre, Anglijoje, kur kartu su muzikos mokytoju Davidu Woodrow siekė atverti galimybes eksportuoti savo instrumentus į Vakarus. Tačiau dėl tuo metu galiojusio meno kūrinių eksporto embargo iš SSRS šie planai buvo sudėtingi. Nepaisant to, Jarovojaus instrumentai buvo vertinami tiek Sovietų Sąjungoje, tiek už jos ribų.

📚 Literatūra ir dokumentika

Jarovojaus gyvenimas ir darbai buvo pristatyti įvairiuose leidiniuose ir filmuose. 1961 m. apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Stradivarijaus paslaptis“. Taip pat jis buvo minimas straipsniuose, skirtuose Maskvos smuikų meistrų istorijai.